Kaip aš mečiau rūkyti

Taigi, nusprendžiau pasidalinti savo patirtimis metant rūkyti. Karts nuo karto įmesiu tips’ų, kurie man pagelbėjo. Tikiuosi, jie pagelbės kitiems žmonėms, kurie irgi nori atsikratyti šio įpročio.

Šiandien jau šešta mano nerūkymo diena. Ko gero, metimo rūkyti sėkmės formulėje slypintis vaistas yra suvokimas, ką reiškia stengtis ir ką reiškia, atsipalaiduoti. Pradedu manyti, kad valia metant rūkyti neturi visiškai jokios reikšmės. Arba tiesiog aš iki šiol ją klaidingai įsivaizdavau. Šis mano bandymas mesti rūkyti nėra pirmas. Vienas iš ankstesnių buvo ganėtinai sėkmingas – nerūkiau dvejus metus. Tačiau neišdegė, po ilgos pertraukos nusprendžiau surūkyti „tik vieną“, po to dar vieną… ir taip dar vieną, paskutinę, rūkiau jau ketverius metus. Arba savo prieš tai išbandytą sėkmingą būdą mesti pamiršau, arba jis tebuvo vienkartinis. Na bet, ėmė ir išaušo viena diena, kuri niekuo esmingai nesiskyrė nuo kitų ir dėl priežasčių, kurių nesugebėčiau paaiškinti, būtent tą dieną sugalvojau nustot rūkyti ir nustojau. Kol kas dar neilgai, bet nerūkau. Ir, žinokit, jaučiu, kad metu rūkyti paskutinį kartą.

Kuo šis kartas skiriasi nuo kitų, arba, kas gali būti sėkmės priežastimi?

Turbūt nei vienas nerūkantis, atgrasiai besibjaurėdamas šiuo šlykščiu įpročiu nesupras, kaip sunku mesti rūkyti. Todėl visus žmones reikėtų skirstyti ne į rūkančius-nerūkančius, o į rūkančius, nerūkančius ir metusius rūkyti. Didžiausias trukdis metant rūkyti yra ne fiziniai susilaikymo simptomai, o mūsų pačių sąmonė ir pasąmonė. Klastinga priklausomybė veikia taip, kad vos mums mintyse kyla idėja apie įpročio atsisakymą, nedelsiant kaip Pilypas iš kanapių išdygsta pateisinimas, kodėl to daryti neverta. Juk nepavykęs bandymas rūkyti turbūt retai pasibaigia mintimi „nebegaliu kęsti šitos fizinės kančios, todėl parūkysiu“. Ne, jis visada baigiasi kokiu nors pateisinimu, kodėl šitą cigaretę surūkyti galima. Ir potraukio iškreiptas vidinis racionalumo jausmas sugeba tą Pilypą iškelti ant pjedestalo, kaip argumentą, kuris nurungia poziciją, kad geriau nerūkyti. „Na ir pats kaltas, kad durnas, kad nesupranti, jog šis įprotis iš tavęs daugiau atima, negu duoda“- sako nesupratingi nerūkantieji. Ir, deja, jie yra teisūs. Taip, mes, rūkantieji, nesam durni, tiesiog mūsų racionalumą šioje vietoje veikia priklausomybė labiausiai pasaulyje paplitusiam narkotikui. Taip, nerūkantis nesupras, kaip tai yra sunku. Nesėkmę metant rūkyti nulemia mūsų psichologinė ir fiziologinė priklausomybė, o ne mūsų samprotavimai. Jų vaidmuo yra visiškai bereikšmis, vienus gali pakeisti kiti, jie gali būti ir patys absurdiškiausi. Bet jie paprastai atsiranda, nes mūsų pasąmonė yra linkusi visada pametėti pateisinimą mūsų elgesiui.

Supratę, kad kiekvieno pateisinimo rūkymui autoriai esame ne mes patys, o mūsų priklausomybė (kažkokie smegenyse atitinkamai išsidėlioję neuronai), kiekvienas galime pripažinti, jog rūkyti neapsimoka. Tačiau kai ateina laikas mesti rūkyti, vėl susikoncentruojame į savo pateisinimus ir imame pumpuoti į savo organizmą dervas, nikotiną ir visą kitą brūdą. Kas iš to? Iš to aš pasidariau savo išvadą, kad priežastis, kodėl mes rūkome nėra tie argumentai – priežastis yra fizinė priklausomybė nikotinui. Todėl galvoti apie motyvus nustoti rūkyt bei argumentus, kodėl galima sau leisti rūkyti toliau, yra neverta. Visi tie argumentai yra kvailos sapalionės. Tėra vienas teiginys – rūkyti neapsimoka. Ir jokie išvedžiojimai to nenuginčys. Jokie, tai yra faktas.

Paradoksalu, bet pamokslaujantys nerūkantieji yra ir teisūs, ir neteisūs. Iš tiesų, jie net nesuvokia kaip yra sunku atsikratyti šito įpročio. Patys tik dėl sėkmingai atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių neįgijo šios priklausomybės. O būtų jie mūsų batuose pagyvenę lemtingomis akimirkomis, kitą dainelę suoktų. Bet, deja, vakardienos nepakeisi. Su kokiais buvom batais, su tokiais buvom. Kiekvienam rūkančiajam teko nugyventi tokį gyventi gyvenimą, kuris nuvedė iki priklausomybės nikotinui ir, tikėtina, būtų nuvedęs ir pamokslaujantį nerūkantįjį. Bet, jei atsakomybę už vakardieną galima užmesti nepalankiai susiklosčiusioms aplinkybėms, atsakomybė už rytdieną krenta ant mūsų pečių. Linkiu susitvarkyti savo sąmonę taip, kad nustotumėte rūkyti. Be to, ką jau sakiau, papildomai dar galėčiau duoti tokį patarimą: jeigu labai stengsies negalvoti apie dramblį, tai greičiausiai nepavyks. Pavyks tik jeigu nesistengsite. Todėl mėginkite ne eliminuoti priklausomybę ir visus jos niaunsus, o pakeisti juos kažkuo kitu.